Įsivaizduokite: pranešėjas pusvalandį kalbėjo įdomiai. Auditorija klausėsi, linksėjo, juokėsi. Ir tada… „Na, tai va, tiek. Gal turit klausimų?“ Salėje tyla. Kažkas nedrąsiai paploja. Energija, kuri dar prieš minutę tvyrojo ore, tiesiog išsisklaido.
Apie tai, kaip pradėti kalbą, jau rašiau. Šiandien – apie jos pabaigą. Nes jei pradžia yra pirmasis įspūdis, tai pabaiga – paskutinis. Ir būtent jį auditorija išsineša su savimi.
Dažniausiai daromos klaidos baigiant kalbą:
- „Na, tai tiek.“ Kalba ne baigiama, o tiesiog nutrūksta. Auditorija nežino, ar jau ploti, ar dar ne.
- Skaidrė „Ačiū už dėmesį“. Ji nieko nesako. O paskutinė skaidrė dažniausiai ekrane kabo ilgiausiai – išnaudokite ją savo pagrindinei žinutei.
- Pabaiga klausimais. Klausimų ir atsakymų dalis – puiku. Bet jei ja baigiate, paskutinis įspūdis priklausys nuo paskutinio klausimo. O jis gali būti nuobodus, nesusijęs su tema ar net nemalonus.
- Atsiprašymas. „Atsiprašau, kad užtęsiau“, „Gal buvo per daug informacijos“. Taip patys sumenkinate tai, ką ką tik sukūrėte.
- Nauja informacija pačioje pabaigoje. „O dar norėčiau trumpai paminėti…“ Pabaiga – ne vieta naujoms temoms.
Kaip užbaigti kalbą, kad ji įsimintų:
- Viena pagrindinė mintis. Paklauskite savęs – ką auditorija turi prisiminti rytoj ryte? Pasakykite tai aiškiai ir paprastai. Pavyzdžiui: „Jei iš šios valandos prisiminsite tik vieną dalyką, tebūnie tai: žmonės prisimena ne tai, ką pasakėte, o tai, ką jie jautė.“
- Kvietimas veikti. Duokite auditorijai konkretų, mažą žingsnį, kurį ji gali žengti jau šiandien. Pavyzdžiui: „Šį vakarą užsirašykite vieną situaciją, kurioje norėtumėte kalbėti drąsiau. Tik vieną.“
- Uždaras ratas. Jei pradėjote nuo istorijos ar klausimo – grįžkite prie jo. Auditorija pajunta užbaigtumą, o kalba tampa vientisa. Pavyzdžiui: „Tą naktį, kai keičiau ratą nepažįstamoje gyvenvietėje, supratau, kad pagalbos prašyti nėra gėda. Ir šiandien noriu, kad tai išsineštumėte ir jūs.“
- Citata ar stiprus vaizdinys. Trumpa, su tema susijusi mintis, kuri apibendrina viską, ką pasakėte. Pavyzdžiui: „Drąsa – tai ne baimės nebuvimas. Tai sprendimas, kad kažkas yra svarbiau už baimę.“
- Klausimas, kurį auditorija išsineša. Ne tas, į kurį reikia atsakyti dabar, o tas, kuris lydės dar kelias dienas. Pavyzdžiui: „Ką darytumėte kitaip, jei žinotumėte, kad negalite suklysti?“
Klausimai – prieš pabaigą, ne po jos
Jei planuojate klausimų ir atsakymų dalį, rekomenduoju ją daryti prieš pabaigą. Atsakote į klausimus, o tada sakote: „Prieš atsisveikinant, norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjome…“ Ir per vieną–dvi minutes užbaigiate kalbą taip, kaip ją suplanavote. Paskutinis žodis visada lieka jums.
Ir dar keli maži, bet svarbūs dalykai:
- Paskutinius du–tris sakinius išmokite atmintinai. Jaudulys dažniausiai sugrįžta būtent pabaigoje – tegul jis jūsų nesuklaidina.
- Po paskutinio sakinio – pauzė. Žvilgsnis į auditoriją. Šypsena. Tik tada – „Ačiū“.
- Neskubėkite lipti nuo scenos. Leiskite auditorijai paploti. Ji to nusipelnė. Ir jūs taip pat.
Gera pabaiga
Kalbos pabaiga – tai ne formalumas, o jūsų paskutinė galimybė pasakyti tai, kas svarbiausia. Suplanuokite ją taip pat kruopščiai, kaip ir pradžią. Pasirinkite vieną būdą, repetuokite jį garsiai ir pasitikėkite savimi. Atminkite: gera pradžia – pusė darbo. Gera pabaiga – tai, kas lieka.
Ruošiatės svarbiam pranešimui ir norite, kad jo pabaiga skambėtų taip pat stipriai kaip pradžia? Svajojate apie įtraukius, praktiškus mokymus savo komandai? Registruokitės 15 min. pažintiniam pokalbiui. Pasikalbėkime!
